Tau seniai seniai jau viską pasakiau
Ir liko tiktai aidas
Žodžių netartų, sapnų keistų
Nebebus, neliks kaltų.

Jau angelai nustojo saugot mus
Ir kelias liko vienas.
Leisk man žengt pirmyn, aš tai galiu,
Visas virves nupjaut galiu.

Sudie, praradom svajones,
Sudie, lemtis stipresnė negu mes.
Sudie rudens spalvoms,
Negrįžtamai išbluko jos.


Ir jei gyventi liktų tik viena diena,
Aš nieko nebekeisčiau.
Tai, ką praradau, negrįžtų jau,
Aš nebijau, aš tą žinau.

Mes – tik aplinkybių valdomi žaislai
Ir už mumis nuspręsta.
Irstančiam laike jau nykstam mes,
Virsime vėl į dulkes.

Sudie, praradom svajones,
Sudie, lemtis stipresnė negu mes.
Sudie rudens spalvoms,
Negrįžtamai išbluko jos.


Tau seniai seniai jau viską pasakiau
Ir liko tiktai aidas
Žodžių netartų, sapnų keistų
Nebebus, neliks kaltų.